Laikas ėjo, ir baigęs mokyklą jis įstojo į profesinę mokyklą, studijavo santechniko specialybę. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent profesinę mokyklą, Jonas visiems sakydavo, jog santechniko specialybė jam atrodo labai aiški ir žemiška, tuo tarpu universitetai siūlo studijuoti tokias specialybes, kurios visiškai nėra aiškios, be to, santechnikų visada reikia, be jų niekas nevyksta pasaulyje, o visokių vadybininkų, ekonomistų, istorikų ir kalbininkų yra apstu ir taip, ir vėliau gali kilti problema ieškant darbo. Niekas nesuprasdavo Jono, kad ir kaip ilgai jis dėstydavo savo mintis, nes Jonas baigė mokyklą tuo metu, kada net patys didžiausi kvailiai stengdavosi įstoti į aukštąsias mokyklas, kad turėtų aukštojo mokslo diplomą. Jonas rimtai niekada nepykdavo ant tokių žmonių, jis suprato, jog tuomet buvo priimta skaitytis tik su aukštąjį išsilavinimą įgijusiais žmonėmis, bet kadangi pats puikiai įsivaizdavo save kaip santechniką, ir, tuo labiau, jog niekada negeidė užsidirbti kuo daugiau pinigų ir vėliau sukti galvą, kur juos dėti, jis nedarė iš to problemos. Jautė, kad santechniko specialybė kaip tik jam, ir siekė savo tikslo.
Profesinėje mokykloje jam sekėsi kur kas geriau negu mokykloje. Visų pirma, žmonės ten buvo natūralesni. Daugumą sudarė vaikinai, ir beveik visi vaikinai buvo labai panašūs vieni į kitus: apsirengę treningais, rūkantys, savaitgaliais nevengiantys išgerti, sutinkami gatvėje šalia neskoningai apsirengusių blondinių ir pan. Čia reikėtų paminėti, jog Jono kurso draugai ir kiti, besimokantys toje profesinėje mokykloje nebuvo tokie žmonės, kokie Jonui patiktų, tačiau jį, matyt, pavergė tai, kad...
jei išsigąsit svetainės turinio, skambinkit artimiesiems.
