RICKOYOTTO ŠVENTYKLA Simono Grunau aprašymas ir kultinis Šiaurės Europos kontekstas
ankstyvaisiais Viduramžiais
Gintaras
Beresnevičius
Simonas Grunau, 1529 m. miręs
dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo "Prūsijos kronikoje"1 aprašo
bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš
Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei
religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio
tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė
prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė
Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi
Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai,
toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų
autorių) patikimumo - visų pirma istorinio - sulaužyta daugybė iečių; šio
klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX
a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai
metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai
aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską
prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano
istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį
Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis
dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: "Mes,
palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per
tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių
veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė
nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais
šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes,
turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant,
kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma,
pasielgti"2. Šiame straipsnyje pamėginsime lyginamosios religijotyros bei
religijų istorijos požiūriu aptarti vieną Grunau perteiktos tradicijos
fragmentą. Drauge su prof. Norbertu Vėliumi manydami, kad Grunau užfiksavo
prūsų legendas3, taip pat manome, kad rekonstruojant religinius istorinius prūsų
tradicijos dalykus legendos yra patikimi šaltiniai, - jei mitologija ar
pasaulėžiūra atkuriama, pasitelkiant pasakas ar sakmes, legendomis juo labiau
galima remtis. Is-toriniai atitikimai ar neatitikimai mums čia rūpi ne daugiau
nei padavimų ar sakmių tikroviškumo aspektai. Čia mums svarbiausia parodyti, kad
legendos turinys atitinka religijų istorijos dalykus, t.y. jis yra religiškai ir
mitologiškai patikimas. Grunau apie lyginamąją religijotyrą nenusimanė; tad jei
jo pranešami religiniai faktai sutaptų su tik XX a. atskleistais religijų
gyvenimo dėsningumais ir realijomis, beliktų arba pripažinti jo perteikimo
autentiškumą, arba, manant, kad jis viską "sugalvojo", statyti jam paminklą kaip
pirmajam ir genialiausiam visų laikų religijotyrininkui.
Rickoyotto
ir Senosios Upsalos šventykla
Apsistosime prie centrinio ir
svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies,
koncentruojančios apie save visą pasakojimą - prie Rickoyto ar Rickoyotto
šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro
Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos
šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą
skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, "kurdamas" Rikojoto
vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į
Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios
giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos
trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs
viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y.
Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs
vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir
geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika,
Vodanas - su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą
žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo
skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į
šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo
aukas. Skandinavai garbinę ir sudievintus žmones, kuriuos dėl jų nepaprastų
žygdarbių jie apdovanodavę nemirtingumu. Visi dievai turėję savus kulto tar-nus,
kurie ir aukodavę liaudies suneštas dovanas. Beje, prie dievų po mirties būdavo
priskiriami ir sudievinti karaliai4. Dabar pažvelkime į Grunau pateikiamą
Rikojoto šventyklos aprašymą. Pasak jo, Rikojote augo storas ir galingas aukštas
ąžuolas, kuriame "vaidendavosi" (der teuffel sein gespenst hette) ir
stovėjo stabų atvaizdai (die bilde der abgotte ynne woren). Ąžuolo lapija
buvo tokia tanki, kad pro ją neprasismelkdavo lietus; apie jį buvo ištempti
puošnūs audeklai, už kurių įžengti negalėdavo niekas, išskyrus Krivį kirvaitį ir
aukščiausius vaidelotus. Ąžuolas buvo padalytas į tris dalis, kiekvienoje
nelyginant lange (wie in eim gemachten fenster) stovėjo stabas, o prieš
kiekvieną stabą buvo patalpintas ženklas ar simbolis (cleinott). Priešais
Perkūno stabą nuolat, dieną ir naktį, buvo deginama ąžuolo malkomis kurstoma
ugnis, kurios užgesimas už šventosios ugnies priežiūrą atsakingam žyniui būtų
kainavęs galvą; ant šios ugnies degintos aukos. Iš kitos pusės stovėjo Patrimpo
stabas; jo5 ženklas buvo gyvatė [matyt, žaltys - G. B.], gyvenęs
dideliame puode, apdengtame javų varpomis ir kurią (arba kurį) vaidelotai
maitino pienu. Trečiasis stabas, Patolo, buvo patalpintas trečioje pusėje
ir prieš jį gulėjo žmogaus, arklio ir karvės kaukolės. Aplink šią šventyklą
gyveno vaidelotai. Patolas, aukščiausias Brutenio dievas, kuriam būdavo aukojami
"visokie brangūs daiktai" (sein opphir war alles theuer dingk), buvo ir
mirusiųjų dievas. Jam bū-davo be kita ko skiriamos žmogaus kraujo aukos, bet tik
ypatingais atvejais; žmonės, regis, Patolo garbei nebūdavo žudomi
(ypatingiausiais atvejais pakakdavo, kad vaidelotas atitinkamo ritualo metu
įsipjautų ranką ir nulašintų savo kraujo; tada šventajame ąžuole pasigirsdavo
murmesys ar šnabždesys (brummen), reiškiantis, kad Patolas užganėdintas).
Patrimpas buvo sėkmės kivirčuose dievas (gott des gluckis in streittes),
kuriam aukoti maži vaikai. Kraujas Patolo ir Patrimpo garbei būdavo liejamas
priešais šventąjį ąžuolą6. Taigi pateikti du šventyklų aprašymai.
Mannhardtas čia įžvelgia akivaizdų nusirašinėjimą; mes gi pamėginkime palūkėti
su išvadomis. Tik pastebėkime, kad abiem atvejais kalbama apie ąžuolą,
"žaliuojantį žiemą ir vasarą", skraistę aplink jį, tris dievus ar tikriau jų
stabus, išvardytus atitinkama seka; matome užuominas apie žmonių aukas. Tiek
prūsai, tiek germanai kritusius didvyrius ar mirusius valdovus
sudievindavo. Skirtumai yra taip pat, tarkime, Perkūno (Toro Upsaloje
atitikmens) "ženklas" - ne Marso insignijos, o ugnis, Patolo (Vodano
atitikmens) funkcijos kitokios - ne karo globa, o suverenumas mirusiųjų ir žynių
pasaulyje; karines funkcijas Grunau panteone turi greičiausiai Patrimpas, taip
pat ir javų bei vaisingumo dievas, tuo besiskiriantis nuo Friko, kurio falinė
simbolika aiškiai nurodo vien tik vaisingumo sferą. Taigi jei tai ir
"nusirašinėjimas", tai labai laisvas. Be to, istorikai, o būtent jie lig šiol
aiškindavo Adomo Bremeniečio pirmvaizdiškumą Grunau tekste, nelabai išmanė
bendrą to meto religinį istorinį, konkrečiau - kultinį kontekstą. Išties,
skandinaviškos šventyklos aprašas "panašus" į prūsiško Rikojoto aprašymą. Bet ar
tai būtinai suponuoja absoliutų teiginį, jog Grunau nusirašė nuo
Bremeniečio?
Pamario slavų šventyklos XII-XIII
a.
Helmoldas, misionierius, savo paties stebėjimais remdamasis
aprašęs Vagrijos, obodritų vakarinio pakraščio senuosius kultus, mini, kad
Palabio slavų dievams, Provei, Sivai, Radigastui būdavo priskiriami specialūs
šventikai7. 1156 m. Helmoldas, dalyvaudamas vyskupo Geroldo kelionėje, pats matė
ir aprašė Provės, Starogardo žemės svarbiausio dievo šventyklą Vagrijoje. Ji yra
Vagrijoje, giraitėje (nemus). Šventorių juosia aptvaras su dvejais
vartais, o jame auga Provei pašvęsti ąžuolai. Ta vietovė buvo visos žemės
švenčiausioji vieta; joje gyveno specialus žynys (flamen) ir buvo
aukojama. Kiekvieną pirmadienį ten rinkdavosi žmonės; dalyvaujant šventikui ir
kunigaikščiui, čia vykdavo teismai. Visa tai vykdavo anapus šventyklos aptvaro,
kadangi ten įžengti tegalėdavo apeigas atliekantis žynys (sacerdos) bei
aukotojai; taip pat - prieglobsčio ieškantys asmenys8. Kitur, aprašinėdamas ranų
garbintą Sventovitą ir jo šventyklą, jis pamini, kad ranai, turėdami jo
šventyklą, versdavo aplinkines slavų gentis, Sventovitą irgi
pripažįstančias aukščiausiu dievu, mokėti jiems duokles9. Tad šiuo
atveju norėtųsi perklausti: kuo gi galime patvirtinti, kad Grunau "nusirašė" ne
nuo Helmoldo, o būtent nuo Bremeniečio? Juk Helmoldo atveju turime tą pačią
triadą, ąžuolus, "specialius žynius", kas tam tikrą laiką vykstančius
susirinkimus, kurių centre - ta pati žemę ir jos gyventojus vienijanti
šventvietė; turime ir flamines ir sacerdotes, plg. Grunau minimus
krivius kirvaičius ir vaidelotus. Randame ir žmonių aukas, tiesa, nereguliarias.
Dievams kartas nuo karto (nonnunquam) aukoti krikščionys, manant, kad
dievams tai suteikia ypatingą malonumą. Žmogaus auka dažniausiai būdavo
išreiškiama galvos auka, jos pamovimu ant kuolo ar pan.10 Vėl prisimename Grunau
"ženklus", šiuo atveju ties Patolo stabu - tai buvo žmogaus, arklio, karvės
kaukolės. Galvos (kaukolės) religinę reikšmę prūsuose patvirtina ankstyvosios
šv. Vaitiekaus hagiografijos - prūsai, nužudę Vaitiekų, nukirto jam galvą ir
pamovė ant aukštos karties11. Į Rikojotą, pasak Grunau, aplinkiniai baltų
kraštai siųsdavo aukas. Tai primena ranų Sventovito šventyklos padėtį. Teismai
šventykloje primintų Grunau minimą teisinę krivių kirvaičių ir vaidelotų
funkciją. Thietmaras, XII a. aprašęs liutičių tikėjimus, mini, jog kiekviena
gentis turi savo šventovę, kurioje garbinamas stabas; tarkime, Radogoste, redarų
genties kultiniame centre stovėjo svarbiausio dievo Svarožyco stabas, o ant
vidinių šventyklos sienų buvo kitų dievų bei deivių atvaizdai. Radogoste buvo
liu-tičių rengiamų karo žygių telkimosi centras, čia kabėjo į tokius žygius
imtos vėliavos su dievų atvaizdais - taip dievai dalyvaudavo karuose12.
Thietmaras aprašo ir kulto organizaciją. Pasak jo, Radogosto šventyklą
prižiūrėdavę specialiai tam skirti asmenys. Žyniai aukodavę dievams, mesdavę
burtus bei burdavę pagal garbinto žirgo elgesį. Grįžtant iš karo, dievams
gabentos dovanos, aukoti ir žmonės, ir galvijai. Pati šventykla, beje, pamatais
rėmėsi į laukinių gyvūnų ragus, turėjo trejus vartus, buvo trikampė13. Čia
matome visiškai nelauktą paralelę Grunau aprašytai Videvučio vėliavai,
vaizdavusiai tris svarbiausius dievus. Ji irgi kabėjusi Rikojote, t.y.
centrinėje šventykloje, ir būtent Rikojote prūsai, pasak legendinės Grunau
perteiktos tradicijos, rinkdavęsi karo žygiams, kaip tik čia būdavo
kaupiamas prūsų "iždas". Prūsai, pasak Grunau, tiek burdavę iš žirgų elgesio,
tiek aukodavę jiems. XII-XIII a. šaltiniuose pastebima, jog Pamario slavų
šventyklose Riugene (Rugijoje) buvo garbinti dievų trejetai. Saksas Gramatikas
ir skandinaviška Knytlingasaga, šaltiniai, rėmęsi danų karaliaus
Valdemaro ekspedicijos į Riugeną 1168 m. aplinkai žinoma medžiaga, išvardija
tokius dievus - Rugieuithus, Poreuithus, Porenutius (Saksas Gramatikas)
ir Rinvit, Turupit, Puruvit (Knytlingasaga)14. Šie dievai,
beje, artimesni Rikojoto triadai nei Bremeniečio aprašytiems skandinavų
dievams. Taigi Pamario slavų, artimų prūsų kaimynų, kulto vietų įranga,
dievai ir jų trejetai, centrinė tam tikros šventyklos politinė reikšmė
visiškai atitinka Grunau aprašytą Rikojoto šventyklą bei jos aplinką ir prūsų
religijos bei gyvensenos bruožus. XII-XIII a. šaltiniai apie Pamario slavus
daug artimesni Rikojoto aprašymui nei Adomo Bremeniečio aprašyta šventykla
Upsaloje. Žinoma, galime ir toliau manyti Grunau esant patologiniu
nusirašinėtoju, bet tenka nustebti jo fantastišku apsiskaitymu ir
kompiliatoriaus talentu. Daug artimesnis tiesai būtų teiginys, kad tiek
Bremeniečio, tiek Helmoldo ir kitų autorių duomenys apie Pamario slavus, tiek
Grunau aprašymai atspindi vieną antro tūkstantmečio po Kr. pradžios religinę ir
politinę realiją Šiaurės Vidurio Europoje - trinarius kulto centrus (ar
trinarius panteonus), vienijančius tam tikrą gentį ir gentis, turinčius kultinį
personalą ir t.t. Toks kultūrinis religinis kontinuumas galėjo egzistuoti dėl
labai įvairių priežasčių, kurių dabar nagrinėti neturime galimybės. Grunau
duomenys nepaprastai taikliai įsipina į šį kontekstą ir belieka pastebėti, kad
įtikinamiausia tokio įsirašymo priežastis ta, kad Grunau perteikė autentišką
minėtą laikotarpį atspindinčią tradiciją. Turėdami omenyje šio kontinuumo
ypatumus, galime prisiminti dar vieną šaltinį, kuriam irgi, tegu ir nelabai
įkyriai, prikišinėtas neautentiškumas. Tai Petro Dusburgiečio Romow,
svarbiausios prūsų šventyklos aprašymas. Dusburgiečio liudijimais apie Romovę
abejojama "iš dalies", visų pirma (ir teisingai) samprotaujant, kad krivio
reikšmė ir centrinė Romovės vieta čia gerokai perdėta.
Vis dėlto Dusburgiečio pranešimas irgi bemaž tobulai įsiterpia į mūsų
minėtą kontinuumą. Prisiminkime "Prūsijos žemės kroniką":
Šios klastingos
tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove,
gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu (dictum
Criwe), kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę
tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios
gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje.
Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo
gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle ar kokiu kitu žinomu ženklu
keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos iš
kunigaikščių, kilmingųjų ir prastuomenės. [...] Po pergalės jie aukoja savo
dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį
atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino.15
Taigi, atmetus
Romovės kildinimą iš Romos, žinios primena pranešimus iš Pamario slavų - viena
centrinė šventykla yra autoritetingiausia, jos dievus išpažįstančios gentys
paklūsta jos atstovo autoritetui. Vargiai galėdami sutikti su tuo, kad krivis
"valdė", tarkime, lietuvius, prisimindami slaviškas analogijas, manytume, kad
visiškai tikėtina yra moralinė-politinė-religinė Romovės reikšmė baltų
kraštams. Karo grobis gabenamas į šventyklą, trečia jo dalis atitenka dievams;
lygiai tas pat pasakojama apie Rugijos Sventovitą: jam, kaip svarbiausiam
dievui, atitekdavo trečia grobio dalis16.
Lyginamoji Rikojoto
apologija
O gal Grunau melavo? Kontinuumas kontinuumu, bet juk Grunau
adresuoti priekaištai gausūs ir, atrodo, melavimo sindromą jam prikišantis
choras bent jau Lietuvoje nežada liautis. Vis dėlto priekaištai daugmaž
kartojasi; nenorėdamas čia užsiimti beprasmišku darbu, t.y. atmušinėti Grunau
neskaičiusių asmenų bei nespecialistų priekaištų pastarajam, pamėginsiu
išdėstyti didžiausią autoritetą turinčio Grunau kritiko Wilhelmo Mannhardto
atliktą Grunau "frontinę ataką". Kaip jau minėjau, čia mus domins religinės
mitologinės Grunau informacijos kritika. Mannhardtas, beje, atakuoja Grunau
ištisus dvidešimt kelis smulkiu šriftu surinktus puslapius17. Mannhardtas
teigia, jog Grunau savo vizijoms buvo įkvėptas, kai "pas Dusburgietį perskaitė,
jog Krivė nuolat kurstydavęs šventąją ugnį ir kad žmonės būdavo deginami
dievams"18. Deja, Dusburgietis apie tai, kad Krivis būtų kurstęs šventąją ugnį,
nerašė. Dusburgiečio pateikiamame Romovės aprašyme šventoji ugnis
neminima apskritai. Šiaip ar taip, tai rimtas Mannhardto apsirikimas pačioje
realios kritikos pradžioje. Žmonių deginimo dievams Dusburgietis taip pat
neaprašo, jis tekalba apie žmonių au-kas karo žygyje, apie burtais parinkto
vieno belaisvio paaukojimą. Gi Dusburgiečio paminėtų karinių žmonių aukų epizodų
Grunau visiškai nepasitelkia. Toliau Mannhardtas "suseka" kitą Grunau pramanų
apie prūsų religinius papročius bei vaizdinius šaltinį - Vygando
Marburgiečio pasakojimą apie Pilėnus, kai "lietuviai dėl savo religijos,
podraug su moterimis ir vaikais, puolė į ugnį"19. (Marburgietis nekalba apie
jokį "puolimą į ugnį", ten dalykai klostosi daug sudėtingiau, bet tiek to.)
Taigi, - toliau tęsia Mannhardtas, - Grunau, nusižiūrėjęs į
šiuos šaltinius, sugalvojo pasakojimus apie Brutenio ir Videvučio
pasiaukojimą dievams. Vis dėlto kuo Marburgiečio ir Dusburgiečio duomenys gali
įkvėpti tokią viziją? Toliau Mannhardtas prikaišioja Grunau, kad tasai
rėmęsis Motiejaus Miechovitos kompiliacijomis apie šv. Adalberto (Vaitiekaus)
misijinę kelionę - esą Vaitiekus buvo nužudytas netoliese Romovės, ir už šį
nužudymą, Grunau teigimu, vėliau keršijęs Boleslovas Narsusis20. Čia jau
patenkame ne savo sferon, bet labai simptomiškas Mannhardto priekaištas.
Jis kritikuoja Grunau už tai, kad šis rėmęsis sau prieinamais šaltiniais, savo
meto istorikais... Tai liūdnokas atvejis, liudijantis kažkokią keistą
nuostatą... Kuo gi istorikas gali remtis, jei ne savo laikų istorikų darbais?
Toliau Mannhardtas ima aiškintis, iš kur Grunau nusirašė Wurskaiten,
Waideler, Waidelottten, t.y. prūsų žynių vardus. Jo
įsitikinimu - iš XVI a. dar gyvos prūsų tradicijos bei kalbos.
Mat, toliau demaskuoja Mannhardtas, Grunau laikais Prūsijoje tebebuvo panašiai
vadinami sakraliniai asmenys, užsiėmę burtais bei mantika, regėtojai. Tad
Grunau atliko nesąžiningą ėjimą ir "juose įžiūrėjo senojo žynių luomo likučius"
ir čia "išrado vaidelotus ir vaidelotes kaip senųjų laikų kulto tarnautojus"21.
Ką gi, jeigu taip, tai Grunau (prisiminkime, kad miręs 1529 m.) atliko fatališką
falsifikaciją: pastebėjęs, kad jo laikais provincijoje senojo kulto apeigas
tebeatlikinėja - lietuviškai tariant - žyniai, nutarė, kad toks pat luomas
gyvavo ir prieš pusantro šimtmečio. Tad, sekdami Mannhardtu, turėtume
pripažinti, kad prūsų viršaičių ar vaidelotų luomas atsirado po prūsų krikšto?
Kad XVI a. pradžioje jis buvo akį rėžiantis naujadaras? Mannhardtas toliau
ironizuoja Grunau medžiagą - "nelyginant krikščionių kunigai jie [t.y. prūsų
žyniai - G. B.] tarsi Ostiją perduodavo tautos dovanas dievams"22. Čia
Mannhardtas, to visiškai nenumanydamas, užgriebia ne tik mūsų minėtą
kontinuumą, kur kuo akivaizdžiausiai matome dievams ir žmonėms
tarpininkaujančius Pamario slavų šventikus, bet ir milžinišką religijų istorijos
lauką: senosiose civilizacijose dievams aukodavo kaip tik tarpininkaujant
žyniams. Egipte, Babilonijoje, kai kuriose kitose senosiose Artimųjų Rytų
civilizacijose "privačių" aukų bemaž nebūdavo; jas dėdavo valdovai ar
žyniai. Tokia tradicija randama didelėje religijų istorijos
dalyje. Toliau, ieškodamas Grunau pramanų šaltinio, Mannhardtas kreipiasi į
ST. Tai aukos - visų pirma deginamosios (Brandopfer, holocausta), taikos
aukos (Friedensopfer, Šelamim, sacrificia pacifica), aukos, skirtos
nuodėmių išpirkimui ir maisto aukos. Tai, ką Mannhardtas kalba toliau,
nepaprastai keista: jis ta-ria, kad Grunau, išanalizavęs ST aukų
aprašymus, pagal juos sufalsifikavo prūsiškus aukojimus. Judėjų šventikai,
aukodami deginamąsias aukas, nuolat liepsnojančioje ugnyje degindavo vyriškos
lyties gyvūnus. "Tik palyginkime Grunau pasakojimą apie kulto apeigas Rikojote",
- pareiškia Mannhardtas, - ir cituoja Grrunau: "Dievams būdavo nuolat palaikoma
ugnis, kurstoma sausomis malkomis, kuri turėdavo degti dieną ir naktį", ir šioje
ugnyje atitinkamai būdavo deginamos prūsiškos aukos dievams. Bet ar tai
nusirašymas nuo ST daugiau nei abejotina. Bent jau lietuvių mitologijoje nėra
abejonių, kad lietuviai tokias deginimo aukas žinojo; apie jas praneša Jonas
Dlugošas, Motiejus Stryjkovskis, o apie šventąją ugnį Lietuvoje ir Žemaitijoje
šaltiniai kalba nuolatos. Kodėl gi "mokslingiau" yra manyti, kad Grunau
sakralinę ugnį nusirašė nuo ST, o ne nuo prūsų? Jei ugnis sutinkama artimiausių
prūsų giminaičių lietuvių kulte, o prūsiški šaltiniai taip pat tai patvirtina,
kodėl jais abejoti ir manyti, kad prūsai negalėjo žinoti kultinės ugnies. Dar
įdomiau, kad Mannhardtas čia pats sau prieštarauja: anksčiau jis teigė, kad
šventąją ugnį Grunau perėmė iš Dusburgiečio... Galų gale kultinė ugnis yra
universalus indoeuropietiškas reiškinys. Dar įdomesnės mintys rutuliojamos
toliau, kai Mannhardtas teigia, jog Grunau ožio auką nusirašęs irgi nuo ST. Tame
pačiame šaltinių rinkinyje yra gausybė su Grunau tekstu nesusijusių ir
neabejojamai autentiškų pasakojimų apie sūduvių "ožiašvenčius", Jeronimo
Maleckio ir nežinomo autoriaus pasakojimai apie Sambijos sūduvių ožio aukojimus.
Šiuolaikiniai lietuvių etnografijos autoritetai šiais pasakojimais neabejoja23,
kaip, beje, neabejojo ir Mannhardtas. Toliau Mannhardtas prikaišioja Grunau, kad
tasai naudojęsis Dusburgiečiu bei kompiliuodamas įterpia ir sau žinomus to
meto dalykus, bet tą patį galima prikišti kiekvienam autoriui. Tik įdomu, kad
intarpus, kurių kilmė Mannhardtui nežinoma, jis bevelija priskirti melagingiems
Grunau prasimanymams. Pavyzdžiui, melu Mannhardtas laiko Grunau pranešimą apie
tai, kaip lietuviai buria apie būsimo žygio sėkmę. Pasak jo, paėmus belaisvį,
jis pririšamas prie medžio ir strėle šaunama į širdį; jei kraujas iš žaizdos
trykšdavo tiesiai, tai būdavo karinės sėkmės ženklas; bet jeigu kraujas plūsdavo
žemyn, tai reikšdavo nelaimę. Bet mes žinome artimą keltų paprotį, kurį I a. pr.
Kr. aprašė Diodoras - prieš ypač svarbius įvykius druidai apšlakstydavo žmogų
pašvęstu vandeniu, smogdavo jam virš diafragmos, ir, stebėdami, kurlink auka
krinta, kaip ji trūkčioja, ir kaip plūsta kraujas, spėdavo ateitį24. Tad vėl
klausimas - o gal Grunau nusirašė nuo Diodoro? Tik įdomu, kur Rytprūsių
vienuolis XVI a. pradžioje galėjo rasti tokią biblioteką, kuri būtų galėjusi
patenkinti jo fantastiškus nusirašinėjimo poreikius? Negana to, Grunau
nusirašinėjo taip intensyviai, kad, pasak Mannhardto, jis net Perkūno vardą
nusirašė nuo Dlugošo... Intensyviai kartodamas senųjų šaltinių žinias apie
senovės lietuvių religiją, Mannhardtas nuolat pirštu prikišamai rodo, kad Grunau
"kiek pakeisdamas" perdirbo lietuvišką medžiagą. Bet jei Perkūną žino lietuviai
ir latviai, kodėl reikėtų nutarti, kad prūsams jis buvo nežinomas? Toliau
Mannhardtas ypač abejoja, kad Perkūnui skiriamo ožio mėsa buvo kepama ant ąžuolo
lapų. Bet jau šio amžiaus pradžioje ėmė ryškėti indoeuropietiška
Griausmavaldžio-ąžuolo jungtis, ir net Perkūno vardas kildintas nuo ąžuolo
pavadinimo (lot. quercus), o ąžuolo-Perkūno sąsajos tiek baltų, tiek
indoeuropiečių kraštuose šiandien daugiau nei akivaizdžios25, ir tikrai
nevertėtų podraug su Mannhardtu abejoti, kad Grunau medžiagą apie ąžuolo
garbinimą perima iš Erazmo Stelos26 ir t.t., tiesiog čia nėra galimybių nuolatos
sekti Grunau ir rodyti jo patikimumą religijų istorijos požiūriu, nes bemaž
kiekviena Grunau eilutė gali būti siejama su iš kitur žinomais baltų,
indoeuropiečių ir apskritai lyginamajai religijotyrai žinomais dalykais.
Grunau tekstas yra akivaizdus XVI a. istoriografijos produktas, lygiai kaip
ir Mannhardto kritika - XIX a. antros pusės hiperkriticizmo vaisius. Grunau - to
Mannhardtas pasistengė nepastebėti - sąžiningai kompiliavo Dusburgietį,
Miechovitą, panaudojo netgi rankraštinį 1249 m. Teutonų ordino ir prūsų taikos
sutarties tekstą27, kitus sunkiai prieinamus šaltinius. Be to, po Grunau mirties
pasirodę šaltiniai, kad ir "Sūduvių knygelė" ar 1530 m. vyskupų sinodo
nutarimai, iš principo patvirtina nemažą Grunau pasakojimo dalį; šie šaltiniai
rėmėsi kažkokia šiuolaikinei istoriografijai neprieinama
tradicija, šaltiniu x, ir jei pozityvistų reikalavimu atmestume
galimybę, kad tas šaltinis buvo mūsų dienų nepasiekusi vyskupo Kristijono
kronika, lieka viena - tai buvo prūsų legendinė tradicija, žodinis perteikimas,
kurį šiek tiek prūsiškai mokėjęs Grunau perteikė "Prūsijos žemės kronikos"
pirmoje dalyje. Beje, priekaištai, kad Grunau prūsiškai mokėjęs "šiek tiek", tad
jo prūsiška medžiaga nepatikima, irgi perlenkti. Dusburgietis prūsiškai juolab
nemokėjo, kaip ir kiti XIII-XV a. autoriai, rašę ar greičiau užsiminę apie prūsų
ar lietuvių mitologiją, nors jie kritikuojami daug mažiau ar visai
nekritikuojami. Be to, Grunau "Prūsijos kronika" yra trijų dalių veikalas, o jam
kliūva visada už pirmą, kur jis surašė, mūsų manymu, jam žinomus prūsų
legendinės tradicijos dalykus. Ir ne jo kaltė, kad toji legendinė tradicija
"istoriografiškai" svyruoja. Legendos atspindi, o ne rūpinasi savo
tikrumą liudijančiomis išnašomis. Dar viena aplinkybė - jau pastebėjome, kad
Mannhardtas Grunau prikaišioja patologinius prasimanymus ir melą, kartu nuolat
nurodydamas iš kokio (nesyk vienu egzemplioriumi teegzistavusio) istorinio
dokumento jis "nusirašė" vieną ar kitą žinią. Kyla teisėtas klausimas - kam
gi Grunau, "patologiniam melagiui", reikėjo knistis archyvuose, ieškant,
tarkime, 1249 m. teksto ar kad ir to paties Dusburgiečio, kad ūmai, "pasirėmus"
tuo šaltiniu, primeluoti apie prūsų pagonybę. Keistokas hobis dominikonų
vienuoliui... O kad jis buvo savo meto kultūrinei ir istoriografinei aplinkai
priklausęs "vėlyvasis" metraštininkas, liudija antras ir trečias "Prūsijos
istorijos" tomai. Jiems niekas neprikaišioja nei pramanų, nei melagystės
sindromo, nes tai sąžiningos, tegu ir ne visiškai vykusios, XVI a. pradžios
istoriko kompiliacijos. Jei patikėtume nuolat prikišamu Grunau "melagystės
sindromu", turėtume pripažinti vieną subtilią aplinkybę: jei taip, tai Grunau
buvo pikantiškas melagis, taręs sau: "Aš dabar parašysiu tris istorijos tomus.
Tačiau pirmame primeluosiu, kad būtų įdomiau, o antrą ir trečią parašysiu
"normaliai". Tai bus juoko palikuonims!"
Šiaurės Europos
šventviečių vaizdai, reikšmė ir geografija
Matėme, kad Pamario slavų,
Upsalos, Rikojoto (Romovės) šventyklos ar šventvietės iš tiesų sudaro vieningą
religinį istorinį kontinuumą. Tai šventvietės su atviru viršumi, be stogo, jose
gali būti kūrenama šventoji ugnis, kurią prižiūri specialūs šventikai, stovi
dievų, dažniausia trijų, stabai. Šventvietėse auga ąžuolas ar ąžuolai arba jas
supa šventosios giraitės. Jos yra genties ar net visos šalies religiniai
politiniai centrai, į kuriuos kas tam tikrą laiką renkasi aplinkiniai
gyventojai. Grunau aprašyta Rikojoto šventvietė yra, beje, artimesnė ankstyvųjų
šaltinių aprašomoms Pamario slavų šventvietėms nei Adomo Bremeniečio aprašytai
Upsalos šventyklai, bet akivaizdu, kad visos tos šventvietės yra vieno
re-liginio kultinio kontinuumo dalis. Dar įdomiau, kad pažvelgę į rytinį šio
kontinuumo sparną, atrasime jau visiškai įstabų atitikmenį Grunau aprašytam
Rikojotui. Tai X a. pabaigoje Dobrynios pastatytoji Peruno šventvietė palei
senąjį Naugardą. Adomas Olearijus, lankęsis Novgorode 1654 m., ją aprašo
taip:
Naugardiečiai, kai kadaise buvo pagonys, turėjo stabą, vadinamą
Perunu, t.y. ugnies dievu, nes rusai ugnį vadina "perun". Ir toje vietoje, kur
stovėjo tas jų stabas, pastatytas vienuolynas, išlaikęs stabo vardą ir
pavadintas Peruno vienuolynu. Dievybė ta buvo pavaizduota kaip žmogus,
laikantis rankoje titnagą, panašų į griaustinio strėlę (žaibą) ar spindulį. Šios
dievybės garbinimo ženklan laikė nei dieną, nei naktį negestančią ugnį, kūrenamą
ąžuolo malkomis. Ir jeigu tarnautojas, sergstintis šią ugnį, per apsileidimą
leisdavo ugniai užgesti, jis baustas mirtimi.28
Čia išsyk galima
pareikšti, jog šaltinis vėlyvas ir juo pasitikėti negalima; laimei, 1951-1952 m.
Sedovo vadovaujama archeologinė ekspedicija, kasinėjusi Perynės vietovėje palei
Novgorodą, atrado šią šventvietę ir kasinėjimai iš esmės patvirtino Olearijaus
pranešimą29. Maža to, archeologų teigimu, jų atkasta X a. šventykla jau
egzistavo bent du šimtmečius. Įdomiausia, kad toliau kasinėjant, atrastos dar
dvi šventvietės iš abiejų minėtos šventyklos pusių30. Taigi Peruno šventvietėje
matome triadinį modelį kaip ir Rikojote. Neaišku, kokie dievai stovėjo iš abiejų
Peruno pusių, bet toje šventvietėje, be abejonės, jų buvo trys. Lyginant
Grunau aprašytą Rikojotą su Olearijaus žinia apie Peruno šventvietę
Naugarde, aiškėja, kad tam tikru aspektu tai Rikojoto dvynė, ir viskas, kas
teigiama apie Perynę, turi atitikmenis Rikojote, pvz., žaibas Peruno rankoje
(falsifikatu laikomoje "Videvučio vėliavoje" Perkūnas irgi laiko žaibą).
Nereikia priminti, kad Toras Upsaloje žaibo neturėjo. Upsaloje apie šventąją
ugnį nekalbama; Perynėje ji liepsnojo (tą patvirtina ir archeologinė medžiaga)
kaip ir Rikojote. Tad dar sykį grįždami prie Grunau patikimumo klausimo,
turime pasakyti, kad Rikojotas yra didelio ir ilgalaikio religinio kultinio
kontinuumo dalis. Jis kaip tik yra "pereinamoji forma" tarp Pamario slavų
šventviečių ir Naugardo Perynės šventvietės. Šiaurės Europoje krikščionybės
įvedimo išvakarėse kulto apeigos būdavo atliekamos labai panašiose šventvietėse,
kurios funkcionavo remdamosios panašiais religiniais principais, turėjusios
panašias religines, kiek galima susekti (kai šaltiniai tų šventyklų veiklą
nupasakoja plačiau), ir socialines ar net politines funkcijas. Jei Grunau
būtų melavęs ar "nusirašinėjęs" nuo Bremeniečio, jam nieko nebūtų kainavę
Rikojotą išpuošti auksu (kaip kad Upsalos šventyklą "išpuošė" Bremenietis), ar
"sugalvoti" keliolika dievų. Rikojoto išvaizda gan skurdoka, o ir dievų - trys.
Tarsi Grunau būtų iš anksto numatęs XX a. mitologijos tyrinėjimų korifėjaus
Georgeso Dumezilio atrastą trinarę indoeuropiečių mitologijos sąrangą. Tarsi jis
būtų užbėgęs už akių XX a. religijų istorijos ir mitologijos tyrinėjimams. Ir
taip toliau. Mes šiame straipsnyje tekalbėjome apie Grunau aprašytą Rikojotą, o
jo informacija nepalyginamai platesnė; reikia tikėtis, kad šiais laikais,
lyginamajai religijotyrai išsiplėtojus, Grunau pagaliau bus įtrauktas į
pasaulinį religijų istorijos kontekstą ir jo duomenys padės išspręsti ne
vieną bent jau indoeuropiečių religinių tradicijų mįslę. Vien tai, kad didis
indoeuropeistas, kalbininkas, lyginamosios religijotyros specialistas Jaanas
Puhvelas, tyrinėdamas baltų mitologiją, daugiausia dėmesio skyrė Grunau
pateiktai medžiagai, daugiau nei reikšmingas. Kaip regima, "Puhvelas daro
išvadą, kad, nepaisant Mannhardto ir kitų mokslininkų pastangų diskredituoti S.
Grunau informaciją kaip prasimanymą, besiremiantį A. Bremeniečio žiniomis apie
Uppsalą, į ją reikia žiūrėti rimtai ir laikyti, kad šis aprašymas atspindi
senųjų baltų religines realijas"31. Baigiant derėtų priminti: minėtas Šiaurės
Europos religinis kultinis kontinuumas ankstyvaisiais Viduramžiais yra
neabejotina realija. Tačiau jo kilmės ir funkcionavimo aiškinimasis toli gražu
pranoksta straipsnio rėmus.
